Dar XX a. ketvirtame-penktame dešimtmetyje atsiradę kompiuteriniai žaidimai, naujausiais laikais ypač išpopuliarėjo ir užėmė didelę dalį žmonių laisvalaikio. Šiuo metu bene kiekvienas paauglys neįsivaizduoja savo laisvo laiko be kompiuterinių žaidimų. Galima ginčytis, ar tai yra gerai, ar mes laviname savo protą ir kitus įgūdžius kompiuterinių žaidimų pagalba? Visgi aš pats labiau palaikyčiau prieštaraujančiųjų pusę. Nemanau, kad kompiuteriniai žaidimai yra visavertė šiuolaikinės kultūros dalis.
Yra atlika daug tyrimų, įkurie įrodo, kad kompiuteriniai žaidimai ne tik kad nepadeda tobulėti kultūros srityje, bet netgi kenkia. Remiantis apklausų duomenimis, galima teigti, jog 10 procentų mokinių turi priklausomybę nuo kompiuterio. Priklausomybė nuo kompiuterio dažnai gali baigtis visišku įsitraukimu į virtualų pasaulį, kas lemia apleistus mokslus, visišką nesidomėjimą kultūriniai renginiais, kitais laiko praleidimo būdais, išskyrus tą patį kompiuterį. Populiariausių žaidimų sąraše nėra nei vieno kultūrinio žaidimo. Jaunimo tarpe labiausiai išpopuliarėję šaudyklės, koviniai žaidimai. Kompiuteriniuose žaidimuose išmoktus „triukus“ dažnas paauglys pradeda naudoti netgi realybėje, tyrėjai sieja kompiuterinių žaidimų paplitimą netgi su padidėjusiu jaunimo nusikalstamumu. Išpopuliarėjusi kompiuterinių žaidimų mada nuo smagios pramogos perėjo prie rimtos visuomenės, jos kultūros problemos.
Visgi atsiranda žmonių, kurie teigia, kad žaidimai yra svarbi kultūros, žmogaus lavinimo dalis. Teko skaityti straipsnį, kurio autorius laikosi muomonės, kad kultūra yra daugialypė ir ją sudaro ne tik vadinamoji aukštoji kultūra, bet ir skaitmeninis menas, kaip sukuriamas menas, kaip jis veikia žmogų, kaip jis pristatomas žiūrovui. Pats autorius dirba žaidimų sferoje, ne tik juos kuria, tiria bet ir neneigia, kad yra aistringas žaidėjas. Žaidėjas visuomet tampa žaidimo dalimi, jis nebūna vien tik žiūrovas, kaip meno parodoje. Žaidime daug ką gali pats pakeisti, sukurti savą istoriją, žaidžiant internetinius, vadinamus online, žaidimus galima lavinti ne tik bendravimo, bet ir komandinio darbo įgūdžius, o svarbiausia gali nebijoti klysti, drąsiai daryti klaidas ir iš jų mokytis. Tuo tarpu mūsų visuomenėje kiekviena klaida gali pakenkti sėkmingai karjerai, todėl suklysti – gėda. Žaidėjas taisydamas savo klaidas visą laiką tobulėja, sužino vis daugiau dalykų ir apie žaidimą, ir apie save patį, kol pagaliau laimi. Tuomet dairosi kito žaidimo, kito iššūkio. Žaisdamas tampi naujo pasaulio dalimi, tampi didesnės bendruomenės dalimi. Čia kiekvienas tavo veiksmas būna pastebėtas ir tuoj pat įvertintas. Autoriaus nuomone, kaip tik todėl žaidimas – pati geriausia mokymosi priemonė.
Visgi dauguma žmonių laikosi nuomonės, kad žaidimai neturi nieko bendra su kultūra. Daugelis tyrėjų kompiuterinius žaidimus vadina naujausia pasaulį užgrobusia maniakiška liga. Nuo kompiuterinių žaidimų psichologiškai yra priklausomi daugelis pasaulio vaikų ir suaugusių. Virtualus pasaulis tampa realybe, kurioje jie gyvena ir tampa, kuo tik nori. Taip žmogus gali tampti atsiskyrėliu, tuomet jis bendrauja žymiai mažiau tiek su draugais, tiek su šeima. Tai gal būtų galima vadinti socialinės atskirties didėjimu dėl kompiuterinių žaidimų manijos. Įsitraukimas į kompiuterinius žaidimus dažnai turi įtakos apleistiems mokslams, kas lemia blogus pažymius, atsiradusias lavinimosi spragas. Negana to, visai užmirštama mūsų tautinė, lietuviškoji kultūra, visiškai nekuriami kompiuteriniai žaidimai etninės kultūros tematika, taigi taip atsiriboję nuo ne tik šiuolaikinio meno, bet ir etnografinių parodų, kultūrinių renginių, o vietoj to įsitraukę į virtualią kompiuterinių žaidimų erdvę, žmonės gali užmiršti savo šalies tradicijas, kultūrą, būtent to bijo etninės kultūros saugotojai. Taigi dauguma kompiuterinių žaidimų sferos tyrėjų ne tik nedrįsta vadinti žaidimų kultūros dalimi, bet netgi juos laiko viena kultūrą niokojančių priežasčių.
Mano nuomone, žaidimai gali būti kultūros dalimi, tačiau sunku ją vadinti visaverte. Vieni žaidimai lavina protą, skatina kūrybiškai mąstyti, kurti įvairiausias strategijas, tačiau kiti atvirkščiai, tik prikausto žaidėjo visą dėmesį, atitraukia nuo tikrojo, realiojo pasaulio, neduodami pačiam žaidėjui jokios konkrečios naudos, o tuo labiau neskatina kultūrinio išprūsimo. Reikia pripažinti, kad šiuo metu aistringi žaidėjai dažniausiai renkasi būtent šio tipo žaidimus, o tai reiškia, kad šiais laikais kompiuterinių žaidimų dar negalime pavadinti visaverte kultūros dalimi.