Be abejo, užsiminus apie mažuosius žmogaus draugus, daugeliui į galvą visų pirmą ateina mūsų augintiniai, ir dažniausiai – šunys. Nieko kito šįkart ir aš neturėjau omenyje, tad apie juos ir pakalbėkime. Šuo mūsų gyvenime – kone pilnavertis šeimos narys, kuriam neretai skiriama dėmesio net ne mažiau nei savo vaikams (kad ir kaip keistai tai skambėtų). Šunys populiarūs ir tarp būtų savininkų, ir tarp privačiuose namuose gyvenančių lietuvių, galinčių savo augintiniui pasiūlyti nemažą voljerą kieme. Dažnai pagal gyvenamąją vietą ir turimą erdvę tenka rinktis ir šuns veislę, kurią priimsime į savo šeimą.
Ir tai tikrai natūralu ir racionalu. Galų gale, net ir moralu. Juk aktyvus šuo, kokia nors sibiro laika ar haskis, laikomi bute ir į lauką išvedami vos porą kartų per dienai kokiam pusvalandžiui, tikrai nesijaus gerai. Tokio šuns genuose užprogramuotas beveik nuolatinis judėjimas, tad jam ir reikia suteikti tokią galimybę. Deja, vis atsiranda ir tokių žmonių, kurie aktyvias, daug judėjimo reikalaujančius šunų veisles augina ankštame bute ir skiria vos penkiolika minučių per dieną jų vedžiojimui. Ir taip daro vien todėl, kad tokie šunys jiems tiesiog gražūs. Žinoma, gyvūnas daugiau ar mažiau pripranta prie tokio ritmo, tačiau ar jis laimingas – labai abejotinas dalykas.
Tad kur kas protingiau būtų bute auginti mažesnes ir pasyvesnes šunų veisles. Tam puikiai tiks įvairias sąlygas mėgstantys taksai, nejudrieji mopsai, arba, jei norite didelio šuns savo pašonėje – dogai, kurie taip pat mielai didžiąją paros dalį tiesiog praguli. Na, ar mielai, vėlgi abejoti galima – tiesiog tokia veislės auka, kuomet dėl savo savybių, tai yra dydžio ir greito auginimo, dogo raumenys, kaulai ir sąnariai nespėja tinkamai vystytis ir šuo arba nenori daug judėti, arba jam tiesiog dažnai skauda sąnarius. Bet tokie jau tie žmonės, kuriems veislės grožis ar ypatybės yra prioritetas prieš gyvūno gerovę.
Bet kokiu atveju, savo voljerą turintis ar name gyvenantis, bet dažnai į kiemą laisvai palakstyti išleidžiamas šuo ko gero bus laimingesnis už buto gyventoją. Ir šioje vietojo sunu veisles pasirinkimas ne toks jau svarbus. Galbūt tiesiog atsiranda reali ir moralinė galimybė auginti tokį šunį, kokio norite – ir aktyvų, kuris turės pakankamai progų judėti, ir pasyvų, kuris lygiai taip pat galės tame kieme tiesiog drybsoti.