Skolininkų prievolių teisę galima nagrinėti ir kaip reikalavimų teisę. Todėl prievolė pirmiausiai yra teisinis santykis, susiejantis vieno asmens teisę su kito asmens pareiga taip, kad pareiga negalima be teisės ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, moralės požiūriu galima pripažinti esant kiekvieno asmens pareigą teikti labdarą neišgalintiesiems (socialinio solidarumo pareiga). Tačiau net moralės požiūriu negalima teigti, kad kas nors turi teisę reikalauti iš kito asmens teikti jam labdarą. Todėl negalima ir teigti, kad tokia pareiga yra prievolė. Net ir teisinę pareigą ne visada galima tapatinti su prievole. net nesant konkretaus asmens, turinčio teisę reikalauti ką nors įvykdyti, nėra ir prievolės. Pavyzdžiui, kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, kad nepadarytų žalos kitiems. Tačiau ši pareiga nėra prievolė, nes nėra konkretaus asmens, turinčio konkrečią reikalavimo teisę. Prievolė atsiranda tik padarius žalą kitam asmeniui – nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą, o žalą padaręs asmuo privalo ją atlyginti.
Antras prievolės požymis, kad tai yra dviejų asmenų, vadinamų prievolės šalimis, santykis, kai viena turi pareigą, o kita – teisę. Santykio šalis, turinti pareigą, vadinama skolininku, arba debitoriumi (lot. debeo – būti skolingam). Santykio šalis, turinti reikalavimo teisę, vadinama kreditoriumi (lot. credo — tikėti, pasitikėti). Taigi prievolė yra dviejų šalių teisinis santykis, kai viena šalis — kreditorius, turi teisę reikalauti iš kitos Šalies – skolininko, ką nors įvykdyti — atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, perduoti tam tikrą daiktą arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.
Trečias prievolės požymis — kreditoriaus galimybė taikyti skolininkui, neįvykdžiusiam savo pareigos, tam tikras teisines sankcijas. Skolininkui tam tikrų veiksmų neatlikus, kreditorius įgyja teisę ginti savo pažeistus interesus įvairiais teisinės gynybos būdais — gali reikalauti, kad skolininkas atlygintų nuostolius, sumokėtų netesybas, įvykdytų prievolę natūra. Nesilaikant įsipareigojimo sąlygų, galimas skolų išieškojimas Lietuvoje ar bet kokioje kitoje pasaulio valstybėje. Taigi nuo skolininko pareigos neatsiejama civilinė atsakomybė — pareigos neįvykdymas lemia skolininko civilinę atsakomybę. Atsakomybės institutas yra garantija, kad pareigos bus vykdomos, ir kartu skiria teisinę prievolę nuo moralinės pareigos ir prigimtinės prievolės, kurių vykdymas nėra užtikrintas teisinėmis sankcijomis. Kartu šis požymis reiškia, kad prievolė yra dvišalis — kreditorių ir skolininką siejantis santykis, galintis virsti trišaliu — kreditoriaus, skolininko ir valstybės, santykiu. Sis prievolės aspektas leidžia ją atriboti nuo moralinių įsipareigojimų ir prigimtinių prievolių.