Guerleno parfumerių dinastija

               Pjeras Fransua Paskalis Gerlenas (Pierre-Francois-Pascal Guerlain) gimė Abevilyje. jo tėvas amatininkas buvo labai sunkaus būdo, todėl jaunuolis netruko palikti namus. Jis išvyko į Angliją, ten studijavo chemiją, paskui įsikūrė Paryžiuje. 1828 m. atidarė krautuvėlę Rivoli gatvės 42 namo pir­mame aukšte (dabar Meuris viešbutis). Gerlenas pardavinėjo iš Anglijos importuotas chemijos prekes. Netrukus patalpoje prie Žvaigždės aikštės Gerlenas pradėjo gaminti cheminius produktus pagal savo receptus. Tais laikais farmacininkas beveik niekuo nesiskyrė nuo chemiko, parfumerio ar chemijos prekių pardavėjo; ką tik įkurtos Gerleno firmos kataloge Ka­nados lokio taukai buvo įrašyti greta rytietiškų miltelių nagams valyti ir baltos perlų masės odai balinti.

               Gerlenas Paryžiuje garsėjo kaip parfumeris distiliuotojas, puikiai išmanė žaliavų savybes. Gerlenas pirmasis suvo­kė, kad kvepalai turi būti skirti konkrečiai asmenybei. Jis sukūrė tualetinį vandenį Onorė de Balzakui – tik jam vienam. Tačiau visuomenės požiūris buvo ribotas: originalumas nesietas su asmens tualeto reikmėmis. Diskre­tiškumas buvo pirmoji elegancijos taisyklė. Nosinę, vėduoklę, marškinius galima buvo kvėpinti tualetiniu vandeniu, skleidžiančiu gėlių aromatus, bet, drovių buržua nuomone, kūnui dera kvepėti tik švara… 1840 m. Ger­leno firma pakeitė adresą ir įsikūrė prestižiniame kvartale – Riu de la Pe {Rue de la Paix). Tarp daugelio kitų firmos klientų buvo ir Jos Didenybė Belgijos karalienė, ir Galijos princas. Iš visos Europos važiuota apsipirkti pas elegantiškiausią ir brangiausią sostinės parfumerį. Tačiau didžiausią aukštuomenės palankumą pelnė „Imperatoriškasis odekolonas“ (Eau de Co-logne imperiale), sukurtas imperatorei Eugenijai.

          Už jį Pjerui Fransua Pas­kaliui Gerlenui buvo suteiktas imperatoriaus Napoleono III tiekėjo titulas. Gerlenas pats vadovavo savo firmai ir pats kūrė kvapiuosius mišinius. Po jo mirties 1864 m., firmai vadovavo du jo sūnūs – Gabrielis (Gabriel) ir Ėmė (Aimė). Pastarasis rūpinosi naujų kvepalų kūrimu. Aukštuomenės po­žiūriu, vos juntamas kūno kvapas liudijo blogą skonį. Moterys turėjo labai apdairiai pasirinkti kvepalus. Tačiau pamažu požiūris kito ir poreikis kve-pintis didėjo. 1884 m. sukurti kvepalai Fler Ditali {Fleur dltalie), 1885 m. Skine, 1887 m. Rokoko {Rococo) atspindėjo Ėmė Gerleno menišką pri­gimtį. 1889 m. sukūręs Džiki, Ėmė pasuko modernesne kryptimi. Nemėgdžiodamas gamtos kvapų, neišskirstydamas gėlių puokštės į atski­rus elementus, derindamas gyvūninės kilmės cibeto kvapą su sintetiniais produktais – linalooliu, vanilinu, kumarinu – parfumeris sukūrė Jicky kve­palus, kurie „sudrumstė ramybę“ ir nurungė lig tol vartotus levandos ir bergamotės derinius. Trūko žodžių įvardyti Jicky kvepalų gamai, todėl jie skiriasi ne tik savo išvaizda bet ir savo kvepalų vadinamu skoniu.

Jums taip pat gali patikti...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *